Mano gyvenimo kryptis
formavosi per gyvūnus

Pradžių pradžia buvo Kika – mažas sidabrinis pudelis, didžiausios penkiolikmetės Janitos svajonės išsipildymas. Jau tada ji žinojo, kad šuniuką turi prižiūrėti kaip gali geriausiai, taip pat ir kirpti. Kika tapo pirmuoju Janitos modeliu, kurį, kartą pasimokiusi iš profesionalės, apkirpo taip, jog vos abiem pasirodžius gatvėje ėmė plaukti užsakymai iš visų pusių. Ji, perfekcionistė, taip užsidegė mokytis ir tobulėti, kad nuvykusi į Maskvą prisikasė iki žymiausių groomerių buvusioje Sovietų sąjungoje. Pas juos važiavo daugybę kartų, po dusyk per mėnesį. Ir beprotiškai daug dirbo, dėl to žaibiškai augo žinios, įgūdžiai, supratimas apie groomingą, o tuo pačiu – ir talentas.

Studijavau, paskaitos politechnikume dažniausiai baigdavosi apie trečią ir ketvirtą valandą, tiesiai iš jų važiuodavau į Miško gatvę, kur nedideliame kirpyklos kambarėlyje tekdavo kaip reikiant suktis be jokių pertraukų iki dešimtos valandos vakaro. Iš pradžių per pavakarę man atvesdavo šešis ar aštuonis šunis, vėliau klientų sparčiai daugėjo – tekdavo kirpti po dešimt ar dvylika. Eilės kirptis nusidriekdavo dviem-trims mėnesiams į priekį.

Jokių oficialių mokymų, kursų, mokyklų su sertifikatas tais laikais tiesiog nebuvo, tad vieninteliai profesionalumo kriterijai – rezultatas ringe ir teisėjų sprendimai. Teisėjai pripažindavo Janitos kirpimus, o kolegos – darbą. Žmonės eidavo ir klausdavo: „Kas kirpo šį šunį?“ Tai buvo pats aukščiausias pripažinimas ir diplomas. O geriausias universitetas – gyvenimas ir šiandien jau beveik 40 metų praktika, apkirpti šimtai tūkstančių šunų, išspręsta daugybę probleminių situacijų.